Apie projektą

Projekto inicijavimo priežastys

Migracija nėra naujas Lietuvai reiškinys – dar Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas laiškais kvietė amatininkus į Vilnių. Lietuva per šimtmečius rado būdų, kaip integruoti svetimas kultūras, ir ta patirtimi reikėtų pasiremti šiandien.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 416 patvirtintos Lietuvos ekonominės migracijos strategijos tikslas – užtikrinti, kad spartaus ekonominio augimo sąlygomis Lietuvoje nepristigtų darbo jėgos ir būtų išvengta neigiamų migracijos pasekmių, siekiant iki 2012 m. subalansuoti emigracijos ir imigracijos srautus.

Lietuvoje ryškėjančio darbo jėgos trūkumo ir visame regione augančios konkurencijos dėl ekonominių migrantų iš trečiųjų šalių kontekste, taip pat įsibėgėjant ES legalios migracijos politikos formavimo procesui, būtina apsibrėžti Lietuvos ekonominės imigracijos politikos tikslus ir principus, kurie, visų pirma, leistų formuoti tikslingą, nuoseklią ir efektyvią nacionalinę imigracijos politiką, ir, antra, padėtų apsispręsti dėl Lietuvos pozicijos kuriant bendrą ES migracijos politiką.

Kalbant apie ekonominės imigracijos politiką, galima būtų išskirti dvi dimensijas – legalios imigracijos srautų valdymą ir imigrantų integraciją į priimančiąją visuomenę, siekiant šių pagrindinių tikslų:

- užtikrinti migrantų iš trečiųjų valstybių kiekybinę ir kokybinę atitiktį realiems Lietuvos darbo rinkos poreikiams (ilguoju laikotarpiu prisidedant prie Lietuvos ūkio konkurencingumo);

- užtikrinti socialinę kultūrinę darną (daugiakultūrė, bet integruota Lietuvos visuomenė).

Kalbant apie migrantų integraciją, būtina atsižvelgti į platesnį ekonominės migracijos kontekstą. Tinkamai subalansuota ekonominės migracijos politika turėtų atnešti naudos visoms trims proceso šalims: darbdaviui, kuris naudojasi darbo jėga ir gauna pelną, imigrantui, kuris atvyksta į šalį, siekdamas sukurti geresnes ekonomines gyvenimo sąlygas sau ir savo šeimai, ir valstybei, kuri, sudarydama sąlygas įsivežti darbuotojus užsieniečius, už tai gauna pajamų mokesčių pavidalu, kurias naudoja visuomenės gerovei kurti. Kai nėra balanso tenkinant visų trijų šalių poreikius, atsiranda nepageidaujamų pasekmių, pvz., mokesčių slėpimas, darbuotojų užsieniečių išnaudojimas ir kt. Į šio balanso išsaugojimą būtina atsižvelgti ir rengiant imigrantų integracijos programas.

Šiuo metu ES gyvena daugiau nei 459 mln. gyventojų, iš jų apie 40 mln. – trečiųjų šalių piliečių, be to, spėjama, kad papildomai 5-10 mln. užsieniečių ES gyvena nelegaliai. Taigi, ES trečiųjų šalių piliečiai sudaro 8 proc. visų gyventojų. Tuo tarpu Lietuvoje užsieniečiai sudaro vos 1 proc. visų gyventojų. Tai gana nedidelis skaičius, tačiau, atsižvelgiant į augantį užsienio darbo jėgos poreikį, lengvinamas užsieniečių įsileidimo sąlygas, tikėtina, kad šis procentas augs. Užsieniečių įsileidimo sąlygų supaprastinimo procesas turėtų būti derinamas su integracijos programų rengimu: reikėtų siekti, kad užsieniečių atnešama nauda valstybei nebūtų neproporcingai mažesnė už valstybės išlaidas, skirtas tokių užsieniečių integracijai. ES ekspertų teigimu, ekonominės imigracijos ribas po konsultacijų su visuomene ir jos organizacijomis turėtų nustatyti politikai.

Efektyvi ir kryptinga, o ne ad hoc pagrindu formuojama imigracijos politika negali būti įgyvendinama tik vidaus politikos priemonėmis ir reikalauja glaudaus tarpvalstybinio bendradarbiavimo įvairiais lygiais. Selektyviai atsirenkant valstybes, tokio bendradarbiavimo partneres, migracijos politika gali tapti svarbiu išorės santykių instrumentu ir prisidėti prie strateginių užsienio politikos tikslų įgyvendinimo.

Kryptingai plėtojamas bendradarbiavimas imigracijos klausimais su kaimyninio regiono valstybėmis (Baltarusija, Ukraina, Moldova, Pietų Kaukazu) prisidėtų prie šių visuomenių „europėjimo“ ir demokratėjimo. Tokiu būdu būtų sugrąžinamos ir vystomojo bendradarbiavimo lėšos, jau investuotos į minėtų šalių visuomenių darbo jėgos kvalifikacijos kėlimą. Lietuva galėtų tapti patrauklia tokio bendradarbiavimo partnere kaimyninėms valstybėms ne tik dėl aukštesnio gyvenimo lygio, bet ir dėl geografinio artumo, panašios socialinės sanklodos, nedidelių kultūrinių skirtumų, istorinių-giminystės ryšių.

Migrantų iš trečiųjų valstybių kiekybinės ir kokybinės atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams užtikrinti buvo tobulinama teisinė bazė.

Reaguojant į besikeičiančią situaciją darbo rinkoje dėl darbo jėgos trūkumo, 2006 metų pabaigoje sudaryta nauja galimybė išimtiniais atvejais užsieniečiams gauti naują leidimą dirbti neišvykus iš Lietuvos. Tai yra, kai užsienietis, atvykęs į Lietuvą pagal darbo sutartį, jau dirbo 2 metus vienoje iš ekonominės veiklos rūšių, kur yra nustatytas tam tikros profesijos darbuotojų trūkumas ir dėl to yra ribojamos įmonės, kurioje šis užsienietis dirba, veiklos galimybės. Tuo tikslu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2007 metais kas pusmetį tvirtino Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Labiausiai trūksta laivų korpusų specialistų, vairuotojų, statybininkų, suvirintojų, inžinierių, montuotojų. Profesijų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į Lietuvos darbo biržoje registruotą darbo jėgos paklausą, kuri viršija darbo jėgos pasiūlą 2 kartus, ir darbo vietas, kurios yra neužpildytos 3 mėnesius.

Įgyvendinant Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2007-2008 metams plano 4.4 priemonę ir skatinant darbdavius apsirūpinti aukštos kvalifikacijos darbo jėga, nuo 2007 metų rugsėjo mėn. Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašas papildytas nauja nuostata, kad įdarbinant aukštos kvalifikacijos darbuotoją, teritorinė darbo birža pateiktus dokumentus turi išnagrinėti per 2 savaites, o leidimą dirbti Lietuvos darbo birža turi išduoti per 1 mėnesį. Anksčiau šis terminas buvo dvigubai ilgesnis.

Atsižvelgiant į pastaruoju metu iškilusius darbdavių piktnaudžiavimo įdarbinant užsieniečius atvejus sugriežtinti kai kurie reikalavimai: numatyta, kad įdarbinamo užsieniečio darbo patirtis pagal turimą profesinę kvalifikaciją būtų ne mažesnė kaip 3 metai per pastaruosius 5 metus; darbdaviai, įdarbindami komandiruotus į Lietuvą darbuotojus, turi pateikti ir laikinai atvyksiančio darbuotojo darbo sutarties kopiją iš tos šalies, kurioje užsienietis dirba.

Atsižvelgiant į tai, kad užsienio darbo jėga turi būti pasitelkiama tik ribotiems laikotarpiams ir siekdami išlaikyti pertraukas tarp leidimų dirbti, reglamentuoti laikotarpiai, kuriems praėjus, užsieniečiai vėl gali atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti: pagal darbo sutartį leidimas dirbti išduodamas iki 2 metų. Užsienietis gali vėl įsidarbinti praėjus ne mažiau kaip 1 mėnesiui nuo išduoto leidimo dirbti galiojimo laiko pabaigos. Komandiravimo atvejais leidimas dirbti išduodamas 1 metams ir gali būti pratęstas dar 1 metams, o vėliau užsienietis vėl gali atvykti praėjus ne mažiau kaip 3 mėnesiams nuo išduoto leidimo dirbti galiojimo laiko pabaigos.

Numatyti reikalavimai darbdaviams, kad jie rengdami gamybos ar kitos veiklos projektus privalo iš anksto numatyti reikiamos kvalifikacijos profesijų darbuotojų poreikį ir pateikti teritorinėms darbo biržoms paraiškas dėl atitinkamų profesijų darbuotojų rengimo. Taip didinama profesinio mokymo įstaigų galimybė rengti specialistus, kurių labiausiai trūksta.

Teritorinės darbo biržos taip pat patikrina, ar darbdaviai, norintys įdarbinti užsieniečius, nėra bankrutuojantys ir ar neturi įsiskolinimų valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Be to, darbdaviui neužregistravus laisvos darbo vietos teritorinėje darbo biržoje, paraiška išduoti leidimą dirbti nėra nagrinėjama.

Lietuvos darbo biržos internetinėje svetainėje 2007 metais sukurtas skyrius „Užsieniečių įdarbinimas“, kur teikiama visa informacija apie užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Toks skyrius, kur informacija bus pateikta ir rusų kalba, 2008 metų pirmąjį pusmetį bus sukurtas ieškantiems darbo iš trečiųjų šalių.

Lietuvos prioritetas turėtų būti veiksmai, skirti į darbo rinką pritraukti daugiau Lietuvos, ES piliečių ir teisėtai ES gyvenančių migrantų. Pati imigracija iš trečiųjų šalių savaime nėra ilgalaikis demografinių pokyčių keliamų problemų sprendimas – tai tik viena iš galimybių. Efektyvus pasinaudojimas migracijos teikiamomis galimybėmis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai migrantai integruojasi priimančiosiose visuomenėse. Todėl reikia gerinti migrantų integraciją į darbo rinką, taip pat kiek įmanoma efektyviau išnaudoti ES paramos teikiamas galimybes (ES fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai remti) ir bendradarbiavimą su socialiniais partneriais. Socialiniai partneriai, ypač profsąjungos, turėtų daugiau dėmesio skirti imigrantų integracijai per jų informavimą apie jų teises. Taip profsąjungos galėtų ir sėkmingiau apginti imigrantus nuo galimo išnaudojimo ir užtikrinti, kad imigrantai būtų pasitelkiami ten, kur reikia užpildyti laisvas darbo vietas, o ne ten, kur reikia pigios (beteisės) darbo jėgos.

UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJOS SIŪLOMI LIETUVOS IMIGRACIJOS POLITIKOS PRINCIPAI arba kodėl reikia rengtis imigracijai:

1.Demografinė padėtis, emigracija, darbo jėgos trūkumas

Pastaruosius 15 metų Lietuvos gyventojų skaičius kasmet mažėja (1992 m. sausio 1 d. užregistruota 3,7 mln., o 2009 m. sausio 1 d. - 3 3 mln. gyventojų).

Pirmaisiais narystės Europos Sąjungoje (ES) metais emigrantų iš Lietuvos skaičius išaugo 1,4 karto ir sudarė 32,5 tūkst. (2005 m. emigravo 48,1 tūkst., 2006 m. – apie 27,8 tūkst. mūsų šalies gyventojų). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tyrimų rezultatai rodo, kad tik kas antras arba trečias Lietuvos gyventojas emigruodamas deklaruoja savo išvykimą. Nuo 1990 m., skaičiuojant deklaruotus ir nedeklaruotus išvykimus, emigravo apie 447 tūkst. šalies gyventojų (imigravo 87 tūkst. žmonių). 1990-2008 metų laikotarpiu gyventojų migracijos saldo buvo neigiamas ir sudarė 360 tūkst. gyventojų.

2008 – 2009 m. apie 70 proc. emigrantų išvyko į ES šalis: Jungtinę Karalystę (JK, 26 proc. visų emigrantų), Airiją (20 proc.), Vokietiją (9 proc.), Ispaniją (6 proc.). Lietuvos gyventojai emigravo ir į JAV (14 proc.), Rusiją (7 proc.), Baltarusiją (6 proc.). 2006 m. kas penktas emigravęs asmuo buvo baigęs aukštąją arba aukštesniąją mokyklą ir net 63 proc. išvykusiųjų turėjo tikslą dirbti kitoje šalyje. Aktyvių darbingo amžiaus žmonių emigracija skatina mūsų šalies visuomenės „senėjimą“ ir didėjantį krūvį Lietuvos socialinės apsaugos bei pensijų sistemoms.

Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis, 2008 m. į Lietuvą imigravo apie 8 tūkst. žmonių, arba 14 proc. daugiau nei prieš metus. Daugiausia imigrantų atvyko iš Rusijos Federacijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Pietryčių Azijos šalių.

Globalizacija ir didėjantis rinkų atvirumas lėmė ne tik sparčią šalies ūkio plėtrą, bet ir mažėjančią vietinės darbo jėgos pasiūlą. Įvertinant Lietuvos ekonomikos augimą ir jo priklausomybę nuo išorinių veiksnių, darbo jėgos struktūriniai pokyčiai (pirmiausia staigi ir didelė darbo jėgos emigracija) gali neigiamai atsiliepti tolesnei Lietuvos ūkio plėtrai, ypač darbui imliuose šalies ūkio sektoriuose.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto dar 2006 metais atlikto Darbo jėgos paklausos ir darbo vietų užpildymo problemų tyrimo duomenimis, dauguma darbdavių vienaip ar kitaip susiduria su darbo vietų užpildymo problemomis. Apklausoje dalyvavusių 63,3 proc. darbdavių nurodė, kad nuolat arba gana dažnai susiduria su laisvų darbo vietų užpildymo problemomis, o per metus nuo apklausos pradžios 53,5 proc. įmonių buvo patyrę darbuotojų trūkumą.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, penkių - Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus -apskričių didžiuosiuose miestuose 2006 m. registruota laisvų darbo vietų pasiūla viršijo galinčių jas užimti ieškančiųjų darbo skaičių. Atskirose teritorijose egzistavo dideli darbo pasiūlos ir paklausos skirtumai. Pagal atskiras profesijas registruojamų darbo vietų skaičius gerokai viršija bedarbių skaičių. Regionuose ypač trūko medikų (sveikatos priežiūros, veterinarijos ir farmacijos specialistų). Analogiška padėtis ir pagal atskirus ekonomikos sektorius. 2006 m. kvalifikuotų žemės ūkio specialistų perteklius registruotas visuose šalies miestuose ir rajonuose, pramonės – išskyrus Kauno, Jonavos, Kaišiadorių, Šiaulių, Akmenės, Mažeikių, Utenos ir Švenčionių, paslaugų – išskyrus Klaipėdos, Pasvalio, Šiaulių ir Vilniaus darbo rinkas. Statybos sektoriuje kvalifikuotų specialistų stygius yra visose apskrityse, išskyrus Marijampolės, Tauragės ir Utenos. Darbo jėgos paklausa gerokai viršija darbo jėgos pasiūlą visų didžiųjų miestų darbo rinkose.

Pastarųjų metų tendencijos šalies darbo rinkoje nėra džiuginančios - darbo jėgos paklausa beveik du kartus viršija jos (darbo jėgos) pasiūlą (Žinotina: 2007 m. lapkričio 12 d. Lietuvos darbo birža paskelbė, kad darbdaviai per pirmus devynis šių metų mėnesius teritorinėse darbo biržose įregistravo 104,5 tūkst. laisvų darbo vietų: 94,2 tūkst. neterminuotam (12,4 proc. daugiau nei tą patį 2006 m. laikotarpį) ir 10,3 tūkst. terminuotam darbui). Tačiau per devynis 2007 metų mėnesius į teritorines darbo biržas kreipėsi 141,6 tūkst. ieškančių darbo asmenų, arba per 6 proc. daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys sudarė 57 proc. Apie 40 proc. į darbo biržas besikreipiančių bedarbių neturi profesinio pasirengimo, 22 proc. – nedirbę daugiau kaip 2 metus. Jaunimas tarp besikreipiančių sudarė apie 18 proc. Kas ketvirtas darbo ieškantis asmuo vyresnis kaip 50 metų amžiaus, kas trečias - gyvena kaimo vietovėse. Moterys sudarė 54,6 proc., vyrai - 45,4 proc. visų įregistruotų bedarbių. Šių metų spalio 1 d. darbo ieškojo daugiau kaip 91,1 tūkst. žmonių, iš jų bedarbio statusą turėjo 59,0 tūkst. Dar beveik 21,0 tūkst. įregistruotų darbo biržoje asmenų dalyvauja laikino užimtumo priemonėse. Bedarbių struktūroje didėjo vyrų ir jaunų bedarbių dalis, o ilgalaikių ir vyresnių kaip 50 m. bedarbių dalis mažėjo.

Darbo jėgos stoka Lietuvai yra itin aktuali problema, kurią įvardina ne tik mūsų šalies verslas, bet ir užsienio investuotojai. Šiandien Lietuvos darbo rinkoje labiausiai trūksta kvalifikuotų darbininkų (naujausiais Lietuvos darbo biržos duomenimis, kas antras darbo pasiūlymas), tačiau egzistuoja ir nekvalifikuotos darbo jėgos stygius (kas ketvirta darbo vieta).I

2.Ilgalaikio šalies ūkio konkurencingumo užtikrinimo būtinybė

Pastaraisiais metais pasireiškiantis darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, trūkumas ir jos brangimas mažina mūsų šalies įmonių konkurencingumą ir trukdo eksporto plėtrai, kuri ir taip yra apsunkinta gaminių iš Azijos valstybių invazijos į aplinkines rinkas. Tuo tarpu didėja vidaus vartojimas, taigi ir importas. Pagrindinė to priežastis – augančios gyventojų pajamos ir sparčiai didėjantis paskolų portfelis. Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas pastaraisiais metais augo gana sparčiai, tačiau bendras sukauptų TUI lygis Lietuvoje vis dar yra vienas mažiausių tarp ES šalių. Užsienio investuotojai darbo jėgos stygių Lietuvos rinkoje mini kaip vieną iš pagrindinių kliūčių, stabdančių TUI į mūsų šalies ekonomiką.

Bendras šalies ūkio našumas pastaraisiais metais auga gana sparčiai. 2006 metais per vieną dirbtą valandą sukurta 6,6 proc. daugiau pridėtinės vertės nei 2005 metais, o vienas užimtasis – 5,7 proc. daugiau. Iš kitos pusės, nors darbo našumo augimas išlieka spartus, bendras šio rodiklio lygis išreikštas perkamosios galios standartais 2006 metais sudarė tik 58,5 (ES-27 = 100). Esant ribotai darbo jėgos pasiūlai, aktyvesnis darbo našumą didinančių struktūrinių priemonių įgyvendinimas, grindžiamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir aukštų technologijų pramonėje diegimu, galėtų tapti reikšmingu atsaku į kylančias įtampas darbo rinkoje ir dėl jų besiformuojantį konkurencingumo deficitą.

World Economic Forum atliktuose konkurencingumo tyrimuose Lietuvos konkurencingumo vertinimas ėmė nežymiai gerėti. Pagal konkurencingumo indeksą[1] Lietuva 2007 m. užėmė 38 vietą (2006 m. - 40 vietą, o 2005 m. - 34 vietą), tuo tarpu Estijai teko 27 vieta, o Latvijai - 45 vieta. Pagal verslo konkurencingumo indeksą mūsų šalis 2007 m. kiek pakilo - iš 43 į 39 vietą (2005 m. buvo 39, 2006 m. - 43 vieta). Tuo tarpu Estija buvo 26 vietoje, o Latvija - 54 vietoje.

2007 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 821 „Dėl Ekonominės migracijos reikalų komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 91-3630), kuriuo minėtai komisijai buvo pavesta koordinuoti valstybės valdymo institucijų ir įstaigų bei organizacijų veiklą ekonominės migracijos srityje. Šioje komisijoje lygiomis teisėmis dalyvauja valstybės institucijų, darbdavių (asociacijos „Investors‘ Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos), profsąjungų, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovai. Ekonominės migracijos reikalų komisijos posėdžiuose aptariamos Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos priemonės ir siekiama užtikrinti efektyvesnį jų įgyvendinimą.

3.Imigracijos neišvengiamybė ir atviros visuomenės ugdymo poreikis

ES – deficitinė rinka, kur vyksta intensyvi darbo jėgos imigracija (nuo 2002 m. grynoji imigracija į ES svyravo tarp 1,5-2 mln. imigrantų per metus; didžiąją dalį trečiųjų šalių piliečių, gyvenančių ES, sudaro Turkijos, Maroko, Albanijos ir Alžyro piliečiai). Žmonių judėjimas ES praktiškai nevaržomas. Lietuvoje laipsniškai kylant pragyvenimo lygiui (ir didėjančio darbo jėgos trūkumo kontekste siekiant ir toliau užtikrinti ekonominio augimo tempus), imigracija tampa ne tik neišvengiamu, bet ir pageidautinu reiškiniu, kuris turi būti tinkamai ir efektyviai valdomas. Didėjant darbo jėgos paklausai ir pragyvenimo lygiui Lietuvoje, didėja valstybės patrauklumas imigrantams iš trečiųjų šalių, taip pat ir trečiųjų šalių imigrantams, jau gyvenantiems ES. Atsižvelgiant į tai, kad ES gyvenančių imigrantų struktūroje vyrauja imigrantai iš Turkijos ir Viduržemio jūros regiono, Lietuva suinteresuota kuo skubiau nusistatyti geografinius prioritetus ir imtis aktyvių priemonių imigracijai iš prioritetinių valstybių skatinti. Lygiai taip pat esame suinteresuoti aiškios takoskyros tarp Rytų ir Pietų krypčių formavimu ES lygiu (akcentuojant kovą su nelegalia migracija bendradarbiaujant su ES kaimynėmis Pietuose ir legalios migracijos galimybes kontaktuose su kaimynėmis Rytuose).

Tai, kad Lietuvai, kaip ir kitoms labiausiai emigracijos paveiktoms ES šalims narėms, reikės peržiūrėti imigracijos politiką, pripažįstama ir tarptautinėse studijose, pvz., 2006 m. Pasaulio banko ketvirtinėje ekonominėje ataskaitoje.

Atsižvelgiant į tam tikrą Lietuvos visuomenės uždarumą, valstybės lygiu būtina įtvirtinti migraciją kaip daugiau galimybių nei pavojų keliantį reiškinį, įgyvendinti tolerancijos ir daugiakultūriškumo ugdymo priemones Lietuvos visuomenėje.

Bendra situacija ES (konkurencija su kitomis ES šalimis dėl darbo jėgos iš trečiųjų šalių)

Grynoji migracija į ES po 8-ąjį dešimtmetį ištikusios naftos krizės nuosekliai didėja. Fiksuojami dideli srautai tiek į šalis nares, tiek iš jų. Tai rodo ir laikinos, ir apykaitinės (grįžtamosios) migracijos egzistavimą. Pastaruoju metu migracija tampa pagrindiniu gyventojų skaičiaus augimo ES šalyse veiksniu ir dinamiškiausiu gyventojų skaičiaus pokyčio šaltiniu.

Nors demografinė situacija ES šalyse labai skirtinga, pastarojo meto prognozės rodo, kad jei grynoji imigracija būtų lygi nuliui, jau 2030 m. ES gyventojų skaičius sumažėtų 26 mln.; 2050 m. darbingo amžiaus asmenų ir piliečių, vyresnių nei 65 m., santykis sumažėtų perpus (nuo 4 iki 2 darbuotojų vienam pensininkui).

Akivaizdu, kad Lietuvai teks stipriai konkuruoti su kitomis ES šalimis narėmis dėl darbo jėgos iš trečiųjų šalių. Kai kuriuose sektoriuose tokia konkurencija skaudžiai juntama jau dabar.

Esant dabartinei situacijai ir dabartiniam reglamentavimui Lietuva kol kas yra pajėgi konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis dėl darbo jėgos imigracijos iš trečiųjų šalių, tačiau atsižvelgiant į vieną iš žemiausių darbo užmokesčių lygių ES Lietuvai sunku konkuruoti su daugeliu ES valstybių narių. Todėl Lietuvai svarbiausia plėtoti tuos ūkio sektorius (trūkstamą aukštos kvalifikacijos darbo jėgą pasitelkiant ją iš trečiųjų šalių), kur sukuriama didžiausia pridėtinė vertė ir kurie gali auginti Lietuvos ekonomiką bei didinti jos konkurencingumą. Tokiu būdu galima pasiekti darbo užmokesčio augimo ir realių galimybių konkuruoti su kitomis ES valstybėmis narėmis.

Imigracijos (atvykimo į Lietuvos Respubliką) srautai nuo 2004 m. gegužės 1 d. nuolat auga: 2004 m. atvyko 5 612 užsieniečių, 2005 m. - 6 091, 2006 m. - 7 595, 2007 m. - apie 12 000 (taigi 2007 m. atvykstančių trečiųjų šalių piliečių skaičius išaugo daugiau nei 2 kartus, palyginti su 2004 m.). Dirbti 2006 m. atvyko apie 3 000 užsieniečių, 2007 m. laukiama daugiau nei 4 000 užsieniečių, kurie gaus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. 2006 m. Imigracijos tarnybų generalinių direktorių konferencijos (GDISC) užsakymu atlikta studija „Vidinis darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje“ pateikia duomenis, jog iš 2002-2005 m. į Lenkiją, Vengriją, Slovakiją ir Lietuvą atvykusių užsieniečių didžiausia dalis tenka Lietuvai.“

Projekto esmė

Šiaurės Lietuvos regionas, kaip ir kiti Lietuvos regionai, šiuo metu susiduria su itin skausmingais darbingo amžiaus žmonių emigracijos procesais. Vadovaujantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos duomenimis, iš Šiaulių, Panevėžio ir Telšių apskričių 2006 – 2007 m. (net ir esant laikinam ekonomikos augimui) išvyko 37738 žmonės (atvyko 30639). Suprantama, jog ne tokius finansinių galimybių atžvilgiu patrauklius regionus palieka ne tik nekvalifikuoti darbuotojai, tačiau ir normaliam regiono funkcionavimui reikalingi (tam tikrais atvejais net gyvybiškai būtini) kvalifikuoti darbuotojai, tokie kaip medikai, inžinieriai, mokslininkai ir kt., palikdami neužpildytą darbo rinkos terpę. Valstybė bei atsakingos ES institucijos, siekiant užtikrinti normalų regiono (kartu ir visos šalies) funkcionavimą ir esminius čia gyvenančių žmonių poreikius, privalo dėti visas pastangas, jog kvalifikuoti darbuotojai pasiliktų dirbti ne tokiuose jiems finansiškai patraukliuose regionuose, taip pat taikytų būdus ir priemones, skirtas sugrąžinti jau išvykusius asmenis atgal ir t.t. Tačiau, atsižvelgiant į problemos sunkumą (problemos įsišaknijimo lygį) ir jos svarbą, akivaizdu, jog minėtų priemonių, norint užtikrinti tinkamą svarbiausių žmonių poreikių patenkinimą, nebeužtenka. Būtina tuščią trūkstamų kvalifikuotų darbuotojų terpę užpildyti kitų šalių specialistais, pirmiausia (dėl objektyvių priežasčių: mažesnių darbo jėgos įkainių, darbuotojų motyvacijos ir t.t.) kvalifikuotais darbuotojais iš trečiųjų šalių. Ekonomikos augimui didinti, darbo jėgos trūkumui specifinėse srityse (gydymo įstaigos, aukštųjų technologijų įmonės, informacinių technologijų įmonės, kt.) mažinti yra būtina analizuoti galimybes integruoti aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečius. Kvalifikuota trečiųjų šalių darbo jėga gali sukurti tiek regiono, tiek šalies mastu didelę pridedamąją vertę, tuo tarpu Europos Sąjungos mastu kvalifikuotų specialistų pritraukimas dar nėra efektyvus. Statistika rodo, kad aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiai Europos Sąjungoje sudaro tik 0,9 % darbo rinkos, palyginus su 9,9 % Australijos, 7,3 % Kanados ir 3,5 % JAV statistiniais rodikliais, tai labai mažas procentas. Projekto įgyvendinimo metu bus siekiama išsiaiškinti, kokių kvalifikuotų darbuotojų šiaurės Lietuvos regione reikia labiausiai, kokie yra jų įdarbinimo bei įsiliejimo į vietos visuomenę probleminiai aspektai, bus atliekama išsami teisinės aplinkos analizė. Atliktų tyrimų duomenys bus paskelbti viešai ir panaudoti padedant valstybei (ir kitoms suinteresuotoms institucijoms ar atskiriems piliečiams) spręsti svarbiausius valstybės funkcionavimo klausimus siekiant užtikrinti jos piliečių pagrindines teises ir pagrįstus lūkesčius. Tokiu būdu bus sprendžiamos ir pačių kvalifikuotų darbuotojų iš trečiųjų šalių priėmimo ir integracijos problemos. Pabrėžtina, jog tyrimo medžiaga bus panaudota rengiant metodinį leidinį, skirta tiek vietos verslininkams bei kitiems suinteresuotiems Lietuvos piliečiams, valstybės ar savivaldybės institucijoms, tiek ir trečiųjų šalių piliečiams užsienyje. Metodinis leidinys bus platinamas ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje: suinteresuotų valstybių ambasadose ir atsakingose darbdavių institucijose. VšĮ „Šiaulių verslo inkubatorius“ (toliau – Verslo inkubatorius) atlieka viso Šiaurės Lietuvos regiono verslo plėtros centro funkcijas. Organizacijos darbuotojai, bendraudami tiek su Lietuvos, tiek ir su užsienio darbdavių struktūromis ir atsakingomis institucijomis, dažnai sulaukia klausimų ar net pastabų apie trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą ir bendrą darbo aplinką kvalifikuotiems darbuotojams iš trečiųjų šalių Lietuvoje. Pagrindinės Verslo inkubatoriaus funkcijos yra sudaryti sąlygas regiono verslo visuomenei pasinaudoti Verslo Inkubatoriuje turima ir kaupiama informacija - šalies ir užsienio šaltiniais apie tarptautinį verslą, įstatyminėmis bazėmis, verslo inovacijomis, formuoti verslo bendradarbiavimo tinklą mieste ir regione; inicijuoti naujų verslų ir darbo vietų kūrimą bei mažinti nesėkmingų verslų kiekį ir pailgintį verslo amžių. Iš esmės šios Verslo inkubatoriaus funkcijos sutampa su teikiamo projekto tikslais, juolab, jog ši organizacija jau yra sėkmingai įgyvendinusi nemažai panašaus pobūdžio socialinės integracijos ir verslo plėtos projektų. Pasirinktas problemos sprendimo būdas leis į šią problemą pažvelgti sistemingai ir konstruktyviai: pirmiausia bus analizuojamas aukštos kvalifikacijos specialistų iš trečiųjų šalių jau esančių Lietuvoje problemos, vėliau analizuojamas tikslus kvalifikuotų darbuotojų Šiaulių regione poreikis (jo apimtis, reikiamų kvalifikuotų darbuotojų iš trečiųjų šalių specializacija) ir darbdaviam būtinos informacijos apie įdarbinimo procedūras pakankamumas. Panaudojus gautus ir susistemintus duomenis, bus sprendžiami konkrečių aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečių priėmimo į darbo rinką (bei visuomenę) probleminiai aspektai: teisinis trečiųjų šalių piliečių darbo ir gyvenimo Lietuvoje reglamentavimas, tinkamo darbdavių bei visos visuomenės požiūrio į trečiųjų šalių piliečių darbą Lietuvoje formavimas. Atsižvelgiant į tai, jog parengtame metodiniame leidinyje bus analizuojama bendra teisinė aplinka, galiojanti visoje šalyje, tokiu būdu ženkliai pagerintos kvalifikuotų darbuotojų iš trečiųjų šalių žinios apie Lietuvą, jos darbo rinką, trečiųjų šalių piliečių darbo ir gyvenimo Lietuvoje teisinę aplinką. Projektas bus įgyvendinimas Šiaurės Lietuvos regione (konkrečiau – Šiaulių, Panevėžio ir Telšių apskrityse). Už projekto įgyvendinimą bus atsakinga Verslo inkubatorius, projektui vadovaus šios įstaigos direktorius Alius Valys, projekto vadovui asistuos reikiami ekspertai (teisininkai, migracijos specialistai ir kt.), projekto organizaciniai darbai vyktų Verslo inkubatoriaus patalpose, padedant šios įstaigos techniniam personalui bei papildomai įdarbintiems projekto darbuotojams.

Šiuo metu jau yra išanalizuotas projekto įgyvendinimo poreikis, renkama ir analizuojama projekto įgyvendinimui reikalinga informacija, preliminariai susitarta dėl metodinio leidinio sklaidos suinteresuotose institucijose (Lietuvoje ir užsienyje), ieškoma socialinio tyrimo vykdytojų ir kitų reikiamų specialistų.

Projekto uždaviniai:

Išanalizuoti kvalifikuotų trečiųjų šalių piliečių žinias apie įsidarbinimo Lietuvoje galimybes ir darbdavių poreikius ir matomas problemas
Parengti metodinę medžiagą trečiųjų šalių kvalifikuotiems specialistams ir Lietuvos darbdaviams apie įsidarbinimo galimybes ir teisines įdarbinimo procedūras

Projekto veiklos

Sociologinio tyrimo vykdymas apklausiant trečiųjų šalių piliečius
Sociologinio tyrimo vykdymas apklausiant darbdavius
Patirties apsikeitimo vizito į Belgiją vykdymas
Teisinės aplinkos analizės vykdymas
Metodinio leidinio išleidimas
Parengtos metodinės medžiagos pristatymas ir sklaida

Projektu įgyvenami finansuojami veiksmai, kurie papildo ESF ir Europos pabėgėlių fondo finansuojamus veiksmus, skatinančius lygias galimybes ir atskirties grupių integraciją.

Projektas taip pat papildo Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos, patvirtintos 2007 m. balandžio 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 416, veiksmus.

Projektas prisideda prie to, kad strateginis ir prognozuojamas migracijos valdymas sudarytų galimybes tiek Lietuvai, tiek Europos Sąjungai kovoti su demografiniais ir makroekonominiais iššūkiais ir sudarytų prielaidas pasiekti Lisabonos strategijos ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui numatytus tikslus.

Europos Sąjungos mastu yra skatinama aukštos kvalifikacijos specialistų imigracija (protų pritraukimas), tai patvirtina ir tai, kad 2007 m. Europos Komisija pristatė, “Mėlynosios kortelės” (“The Blue Card”) politinę iniciatyvą, kuria yra siekiama sudaryti galimybes Europos Sąjungai sėkmingai konkuruoti tarptautiniu mastu dėl geriausių ir labiausiai mobilių pasaulio protų. Europos Sąjunga siekia sukurti “vienos paraiškos” paprastą procedūrą aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems apsigyventi ir dirbti Europos Sąjungoje.

Projektas tiesiogiai atitinka naujai atvykusių aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų šalių poreikius. Tiesiogiai projektas atitinka Lietuvos(Šiaurės Lietuvos regiono) darbdavių bei aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų šalių, kurie turi potencialą atvykti dirbti į Lietuvą poreikius.

Šiuo projektu sukurta naudinga metodinė medžiaga aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiams, besidomintiems galimybėmis įsidarbinti Lietuvoje, taip pat bus parengtos metodinės rekomendacijos Lietuvos darbdaviams, siekiantiems savo žmogiškųjų išteklių problemas spręsti integruojant aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečius. Atsižvelgiant į tai, kad net pačios Europos Sąjungos mastu EIF parama yra skiriama pirmą kartą, ir į tai, kad Lietuvoje imigracijos problema ilgai nebuvo akivaizdžiai aktuali, šiai dienai tokio produkto, koks bus sukurtas šio projekto metu sukurta iki šiol nebuvo. Iki šiol nebuvo tirta problematika, su kuria susiduria atvykę trečiųjų šalių piliečiai į Lietuvą. Nebuvo atliekami specializuoti tyrimai, kurie tirtų ne tik darbo rinkos poreikius, bet analizuotų konkrečiai darbo rinkos problemų sprendimą priemonėmis, kuriomis skatinamas aukštos kvalifikacijos specialistų iš trečiųjų šalių įsidarbinimas pagal specialybę. Be to, projektu bus sukurtas aiškus įsidarbinimo ir įdarbinimo Lietuvoje procedūrų metodinis aprašas paprasta vartotojui suprantama forma, skirtas dviem grupėms – trečiųjų šalių piliečiams ir Lietuvos darbdaviams. Tokiose Europos Sąjungos šalyse kaip Belgija, Didžioji Britanija, Italija ar Prancūzija yra nacionalinės programos skirtos įmonėms, siekiančioms įdarbinti kvalifikuotą darbo jėgą iš trečiųjų šalių, tačiau Lietuvoje tokių programų kol kas nėra ir metodinės medžiagos parengimas yra pirmas žingsnis link labiau strateginio požiūrio į šios specifinės imigrantų grupės integracijos sritį.